NAUJIENOS

Lietuvą sukrėtus labai sunkiems nusikaltimams, visuomenė paprastai įsitraukia į diskusijas apie esą per švelnias bausmes ir per ilgus teisminius procesus. Neretai tokių diskusijų centre atsiduria mirties bausmės tema – dalis žmonių įsitikinę, kad kuo griežtesnė bus bausmė, tuo mažiau nusikaltimų bus įvykdoma. Svyruojantį pasitikėjimą teismais rodo ir visuomenės nuomonės tyrimai. Tačiau Utenos apylinkės teismo pirmininkė Irena Vapsvienė įsitikinusi, kad tarp bausmės griežtumo ir jos teisingumo negalima dėti lygybės ženklo, o kalbėdami apie pasitikėjimą teismais žmonės dažnai remiasi ne faktais, o emocijomis. „Bausmė – valstybės prievartos priemonė, kurios paskirtis ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir, kas labai svarbu, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismo pareiga tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, todėl neturėtume sutapatinti pasitikėjimo teismais su teismo paskirtos bausmės rūšimi“, – „Uteniui“ sakė teisėja I. Vapsvienė.

Gerbiama teisėja, pirmiausia norėčiau paprašyti, kad pristatytumėte praėjusių ir šių metų Utenos apylinkės teismo darbo rezultatus, aptartumėte vyraujančias bausmes.

2019 m. Utenos apylinkės teisme išnagrinėta 1118 baudžiamųjų bylų, iš jų – 70-yje bylų paskirta laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. 7-iose bylose paskirta arešto bausmė, tačiau subendrinus su kitais nuosprendžiais nuteistieji pasiųsti atlikti laisvės atėmimo bausmės. Didžiausia 2019 m. teisme paskirta laisvės atėmimo bausmė – 11 m., tai yra galutinė bausmė, paskirta, subendrinus ją su kitomis bausmėmis, už didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą, gabenimą, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Tai yra ganėtinai griežta bausmė.

2020 m. I pusmetyje išnagrinėta 497 baudžiamosios bylos, iš jų – 22-ose bylose paskirta laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Didžiausia paskirta laisvės atėmimo bausmė – 5 metai, t. y. galutinė bausmė, kuri paskirta, subendrinus ją su kitomis bausmėmis, už svetimo turto vagystę ir svetimo turto pagrobimą, įsibraunant į patalpas.

Nusikalstamos veikos, už kurias skirtos laisvės atėmimo ar trumpalaikio laisvės atėmimo (arešto) bausmės, dažniausiai buvo susijusios su smurtu prieš kitą žmogų: plėšimai (BK 180 straipsnio 1 ir 2 dalys), nesunkus (BK 138 straipsnis) ar nežymus (BK 140 straipsnis) sveikatos sutrikdymas, neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas (BK 165 straipsnis). Taip pat laisvės atėmimo bausmė buvo taikoma ir už kitus nusikaltimus, tokius kaip narkotinių medžiagų įgijimas (BK 259 straipsnis) ar jų platinimas (BK 260 straipsnis), transporto priemonės vairavimas apsvaigus (BK 2811 straipsnis), vagystė (BK 178 straipsnis) ir sukčiavimas (BK 182 straipsnis).

Teismui nusprendus, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai, kuriuos jau minėjau, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas. Tai nereiškia, jog asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jam bausmės vykdymo atidėjimo metu yra paskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės (nesilankyti tam tikrose vietose, būti namuose tam tikru laiku, dalyvauti elgesio pataisos programoje, gydytis priklausomybės ligas, pradėti dirbti ir pan.), o asmuo, jų nesilaikantis ar jų nevykdantis, taip pat padaręs naują nusikalstamą veiką, siunčiamas atlikti jam paskirtos bausmes į įkalinimo įstaigą.

Tačiau, kaip rodo statistika, tiek 2019 m., tiek 2020 m. I pusmetyje vyraujančios bausmės rūšys buvo bauda, areštas ir laisvės apribojimas.

Kiekvienu atveju, parinkdamas bausmės rūšį, dydį ar trukmę, teisėjas vadovaujasi Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nusikalstamos veikos padarymo motyvus, tikslus, nusikaltusiojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei į nusikalstama veika padarytą žalą. Vertina, ar asmuo nusikalto pirmą kartą, kokios nusikaltimo padarymą lėmusios priežastys, ar tai yra padaryta siekiant savanaudiškų tikslų, ar dėl neatsargumo, dėl tam tikrų gyvenimiškų aplinkybių. Taigi bausmės skyrimas – labai individualizuotas procesas.

Įprasta, kad paskelbus nuosprendžius rezonansinėse bylose, visuomenė sukyla, ima smerkti teisėjus už esą per menkas bausmes.

Nors dalis visuomenės pasisako (ir tai būdinga ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse), kad bausmės turi griežtėti, aš manau, kad griežtumas nėra pagrindinis kriterijus, paveikiantis nusikaltusiuosius. Jei žmogus sąmoningai nusprendžia daryti nusikaltimą, jo nesustabdys faktas, ar už šį nusikaltimą įstatymas numatys dvejų ar penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Svarbiausia ne bausmės dydis ir griežtumas, o bausmės teisingumas ir jos neišvengiamumas. Kaip minėjau, paskirta bausmė turi atitikti griežtai Baudžiamajame kodekse apibrėžtą paskirtį ir skiriama remiantis bendrais bausmės skyrimo pagrindais.

Noriu atkreipti dėmesį, jog Lietuvos bausmių sistema ganėtinai sudėtinga. Lietuva jau daug metų užima pirmąją vietą Europoje pagal laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skaičių. Tai savaime rodo, kad baudžiamoji politika Lietuvoje yra gana griežta.

Įstatyme įtvirtinta, kad teisėjas sprendimą priima vadovaudamasis įstatymu, teisine sąmone ir vidiniu įsitikinimu. Seimas, kaip įstatymų leidžiamoji valdžia, nusprendžia, kurios veikos turi būti kriminalizuotos ir kokios bausmės (rūšis, dydis, ribos nuo iki) gali būti skiriamos už jas. O teismas, vykdydamas teisingumą, vadovaudamasis įstatymu bei remdamasis teisingumo, proporcingumo, viešumo ir kitais įstatyme apibrėžtais principais, parenka įstatyme įtvirtintą bausmės rūšį bei jos dydį ar trukmę.

Noriu atkreipti dėmesį, jog šiandien bausmių sistema liberalėja. Nuo 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojo Seimo priimti Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimai, kurie numato, kad bausmės vykdymas jau gali būti atidėtas ir padarius tam tikrus sunkius nusikaltimus, nors iki tol įstatymas tokios galimybės nenumatė.

Bet tam tikrais atvejais pasirodantys komentarai ir suaktyvėjusi kritika leidžia daryti išvadą, kad pasitikėjimas teismais svyruoja. Ar pastebite, kad visuomenė yra nusivylusi teismais?

Kasdien susiduriame su žmonėmis. Kiekvienas jų ateina į teismą siekdamas išspręsti savo problemą ir tikėdamasis, jog bus išklausytas, išgirstas ir sulauks greito ir teisingo sprendimo. Tai rodo, jog žmogus pasitiki teismu.

Komentarų, žinoma, girdime įvairių. Kartais jie būna labai populistinio pobūdžio. Vadovaujantis emocijomis, o ne faktais komentuojami tam tikri atvejai, tam tikros bylos, bet aš manau, kad negalima apibendrinti pavienių atvejų ir sakyti, jog visa teismų sistema blogai veikia.

Aišku, jog nediskretiški pareiškimai apie vykstančius tyrimus, vienadienio populiarumo vaikymasis žlugdo ne tik pasitikėjimą teismais, bet ir kitomis valstybinėmis institucijomis. Ar to siekiame? Žmogus turi pasitikėti savo valstybe, tikėtis, jog prireikus jam į pagalbą ateis būtent valstybės institucijos, tarp kurių galiausiai ir teismas, kai pažeistų teisių nebeįmanoma apginti kitais būdais.

Viešai išsakomas nepasitikėjimas, nepagarba visai teismų sistemai, nepagrįsti, dažnai besiremiantys populistiniais pareiškimais pasisakymai – kaip ir bet kurį žmogų – veikia neigiamai, palieka kartėlį, liūdina, kartais stebina, tačiau tai niekaip neatsiliepia darbui.

Kasdien susiduri su nauja byla, nauju ginču, naujais žmonėmis – dirbi sąžiningai, nuoširdžiai tiki tuo, ką darai, ir žmonės tai jaučia. Privalai išlikti objektyvus.

Dažnai žmonės neigiamą nuomonę susidaro iš viešumoje pasigirstančių kalbų ir pasisakymų. Tie, kas net nebuvo susidūrę su teismais, o tie, kuriems pavyko teisme išspręsti problemą, apie teismų darbą atsiliepia teigiamai, tai akivaizdžiai matome iš teismuose lankytojų pildomų anoniminių anketų turinio.

 Žinoma, ginče visada dalyvauja dvi šalys, tad jei jos neranda bendro kompromiso ir prašo teismo priimti sprendimą, viena šalis lieka nepatenkinta. Bet negalime dėti lygybės ženklo tarp to, kas yra naudinga kažkuriai pusei, ir to, kas yra teisinga. Svarbiausia, kad į teismą atėjęs žmogus turėtų galimybę išsikalbėti, būtų išklausytas ir išgirstas, jam būtų suteikta galimybė pateikti įrodymus, kad priimtas sprendimas būtų aiškus, konkretus, kad abi pusės suprastų, kodėl priimtas būtent toks sprendimas. Jeigu sprendimai bus aiškūs, suprantami, racionaliai pagrįsti, manau, kad ir dabartinis dalies visuomenės nepasitikėjimas teismais sumažės.

Pagalvokime, juk jeigu pedagogas padaro kokį nors nusižengimą arba gydytojas išrašo ne tuos vaistus, ar nustojame eiti pas gydytojus, imame kritikuoti visą švietimo ar gydymo sistemą? Tikriausiai ne. Ir šiuo atveju nemanau, kad reikia suabsoliutinti ir sakyti, kad visa teismų sistema yra ydinga ir neveikianti, taip tikrai nėra.

Kiekviena sistema turi tam tikrų spragų, svarbiausia jas nustatyti ir bandyti išspręsti, kad tai nesikartotų. Visuomenė yra mūsų socialinis partneris ir mes visada įsiklausome į jos pastabas, tačiau nepamirškime, kad teismų sistemos paskirtis ne kelti savo reitingus ar vaikytis vienadienio populiarumo, o objektyviai, sąžiningai ir profesionaliai atlikti savo tiesioginę paskirtį – vykdyti teisingumą. Tai tikrai sunkus, atsakingas ir dažnai psichologiškai alinantis darbas, kurį daugiau nei 700 teisėjų atlieka kasdien.

Tikriausiai itin jautrus klausimas – kyšininkavimo ir kitokių nusikalstamų veikų epicentre atsiduriantys teisėjai. Juk paprastai jiems taikome pačius aukščiausius moralės reikalavimus...

Šiandien labai svarbu būti atspariems viešumoje pasigirstančioms spekuliacijoms ir į esamą situaciją žvelgti sistemiškai: identifikuoti galimas silpnas vietas ir ieškoti priemonių, kad panašios negerovių apraiškos nepasikartotų.

Be abejo, tarp trijų šimtų tūkstančių bylų, kurios kasmet išnagrinėjamos Lietuvos teismuose, pasitaiko visko, tačiau niekas nėra apsaugotas nuo klaidų. Nepamirškime, kad teisėjas irgi yra žmogus. Tas pats žmogus, einantis į parduotuvę, stovintis eilėje, vedantis vaikus į darželį, ir kartais žmogiškasis faktorius suveikia ne taip, kaip turėtų. Bet kalbėti, kad visa teismų sistema dėl to yra neveikianti ar ydinga, negalima: teismo sprendimu nepatenkintam asmeniui yra sudaromos galimybės skųstis, tačiau statistiškai apeliacinių skundų turime gana nedaug.

Teisėjai deda daug pastangų siekdami kokybiško rezultato, nuolat mokosi, dalyvauja įvairiuose psichologijos, bendravimo gebėjimų mokymuose. Siekiame, kad teisminiame procese teisėjas būtų ne tik aklas teisės taikytojas, bet ir socialiai atsakingas subjektas, kuris išklauso, supranta, nukreipia paklydusį, padrąsina nuskriaustą asmenį ir, be abejo, priima teisingą sprendimą. Teismų sistemą sudaro daugiau nei 700 teisėjų, todėl pavieniai atvejai negali būti apibendrinantys visą teismų sistemą.

Teisėjai dirba, dirba daug ir sąžiningai. Darbas tikrai yra sudėtingas ir kartais sekinantis psichologiškai, nes žmonės į teismus ateina su rimtomis problemomis, o teisėjas turi įsigilinti, išklausyti, suprasti. Darbas nesibaigia išėjus iš teismo posėdžių salės, teisėjas grįžta su tomis mintimis namo ir bylas analizuoja ne tik darbo metu. Tai yra sudėtingas, atsakingas darbas ir didžioji dalis teisėjų tikrai dirba atsakingai ir sąžiningai.

Ko reikėtų, kad pasitikėjimas teismais augtų? Reformų, griežtesnių bausmių, visuomenės švietimo? Ar tai priklauso tik nuo teismų darbo?

Visi jūsų išvardyti aspektai – teismų darbo kokybė ir viešumas, visuomenės švietimas – yra be galo svarbūs.

Tarptautiniai tyrimai rodo, kad pasitikėjimą teismais lemia trys pagrindiniai veiksniai:

pirmasis, ar žmonės jaučia, kad teismai priima sąžiningus ir teisingus sprendimus, o įstatymai vienodai taikomi visiems, nepriklausomai, ką mano galingesnis ar įtakingesnis;

antrasis, ar procedūrine prasme į bylos nagrinėjimą įtraukti žmonės turėjo galimybę būti išklausyti, suprasti, ar su jais teismo procese buvo elgiamasi pagarbiai, o į jų argumentus motyvuotai atsakyta;

trečiasis veiksnys yra susijęs su teismų veiklos efektyvumo suvokimu – ar žmonės mano, jog teisingumas vykdomas be nepagrįsto delsimo, procedūros organizuojamos racionaliai, o teismo sprendimas yra įvykdomas.

Akivaizdu, kad visais šiais aspektais žengiama pirmyn. Ir tai tikrai netuščios pagyros.

2020 m. liepos 10 d. Europos Komisijos pristatytoje Europos Sąjungos teisingumo rezultatų suvestinėje (angl. The 2020 EU Justice Scoreboard) konstatuojama, jog Lietuvos teismai Europoje išnagrinėja daugiausiai civilinių ir administracinių bylų, kurias taip pat nagrinėja sparčiausiai.

Pagal informacinių technologijų panaudojimo mastą bei informacijos apie teisingumo sistemą prieinamumą visuomenei Lietuva išlieka aiški lyderė, nors šalies teismų sistemos finansavimas – vienas žemiausių ES.

Suvestinėje, kurioje pateikiami 2012–2019 metais surinkti duomenys apie teisingumo vykdymą ES, nurodoma, kad Lietuva pagal gautų civilinių ir komercinių bylų skaičių užima trečią vietą Europoje, daugiau bylų gauna tik Belgija ir Rumunija. Tačiau Lietuvos teismai vis dar pirmauja pagal šių bylų išnagrinėjimo greitį. Suvestinės duomenimis, Lietuva iš visų ES valstybių greičiausiai nagrinėja civilines ir komercines bylas. Lyginant su kitomis Baltijos šalimis – Lietuvoje tokių bylų nagrinėjimo trukmė 2018 m. buvo 84 dienos, Estijoje – 143, Latvijoje – 236.

Europos Komisijos duomenimis, daugiau nei pusė Lietuvos žmonių ir verslo atstovų pripažįsta, kad mūsų šalies teismai priima nepriklausomus sprendimus, nuosekliai trumpėja proceso trukmė, teisėjai suvokia savo ypatingą vaidmenį procese ir demonstruoja pagarbą kiekvienam žmogui. Šis aukštas rezultatas – kiekvieno ir visų teisėjų nuopelnas.

Teismai auginti pasitikėjimą gali tik demonstruodami profesionalumą, skaidrumą ir atvirumą. Žmonės turi žinoti, kas vyksta teismuose, kaip elgtis atvykus į teismo procesą, kuo skiriasi apylinkės ir apygardos teismas, kokios nukentėjusiojo teisės teisme, kaip elgtis, jei esi pakviestas liudyti ir pan. Svarbiausia žmonėms turi būti suprantami teismų sprendimai, jų argumentai. Kuo aiškiau ir įtikinamiau sugebėsime paaiškinti savo sprendimus, tuo greičiau rasime bendrą nuomonę su visuomene.

Teismų stiprybė – viešumas, atvirumas ir skaidrumas. Šia linkme dirbsime ir toliau.

Kartkartėm Lietuvą sukrečia ypač žiaurūs nusikaltimai, tokie kaip Ievos Strazdauskaitės nužudymas ar septyniolikmetės žmogžudystė Vilniuje. Paskelbus nuosprendžius tokiose bylose, visuomenė kaskart pradeda kalbėti apie mirties bausmės sugrąžinimą. Kaip vertinate – ar tai racionalus reikalavimas?

Kaip jau minėjau, bausmės griežtumas nėra žmogų nuo nusikaltimo padarymo stabdantys veiksnys. Kalbėdami apie mirties bausmę dažniausiai vadovaujamės emocijomis, bet jeigu palygintume nusikaltimų skaičių su tais laikais, kai Lietuvoje ir Europoje egzistavo mirties bausmė, matytume, kad ypač sunkūs nusikaltimai buvo padaromi ir tuomet, net ir dažniau nei šiuo metu.

Psichiatrai ir psichologai pasakytų, jog laisvės atėmimas iki gyvos galvos tiek fizine, tiek psichologine prasme yra daug sunkesnė bausmė, nei mirties nuosprendis, nes nusikaltęs asmuo yra paliekamas uždarytas, vienas su savo mintimis, be artimų žmonių, be siekių, svajonių ir tikslų, be galimybės kažką pakeisti ir jam tenka susitaikyti, jog taip bus iki jo gyvenimo pabaigos...

Prancūzų rašytojas Fransua Moriakas yra pasakęs: ,,Siaubingiausias dalykas pasaulyje – teisingumas be gailestingumo.“

Kaip žmogus asmeniškai esu prieš mirties bausmę. Teismas yra vieta, kur sprendžiamos žmonių problemos. Taip, ten kartais yra sprendžiami žmonių likimai, bet nemanau, kad kuriam nors žmogui, kad ir kokios profesijos jis būtų, yra suteikta teisė spręsti, kas turi gyventi, o kas mirti.

Ranka už ranką, gyvybė už gyvybę – tai viduramžių požiūris, visiškai prieštaraujantis humanizmo, demokratijos ir teisingumo principams. Jeigu mes už kokį nors nusikaltimą, kad ir labai sunkų, skirsime mirties bausmę, tai kuo tuomet mes skirsimės nuo nusikaltusio žmogaus? Pagrindinis bausmės tikslas yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir, kas labai svarbu, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Ar pasieksime šių tikslų, paskirdami mirties bausmę? Bausmė turi taisyti, bet neturėtų žudyti.

O ar laisvės atėmimo bausmė skatina susimąstyti apie padaryto nusikaltimo žalą?

Šį klausimą būtų galima užduoti lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nariams, kurie vadovaudamiesi specialiais testais sprendžia, ar asmuo dar turi polinkį daryti nusikaltimus, bet pagal tai, kad nedidelis procentas asmenų nusikalsta antrą kartą, galiu teigti, jog galima bausmė ir jos neišvengiamumas tikrai atgraso asmenis nuo naujų nusikaltimų padarymo.

Kiek pamenu, studijų laikais anksčiau studentus vesdavo į laisvės atėmimo vietas – kalėjimus, laikinojo sulaikymo izoliatorius, kad studentai, būsimi teisėjai, advokatai, prokurorai, pasižiūrėtų, kokios ten gyvenimo sąlygos, ir prisimintų tos aplinkos slogią atmosferą siūlydami ar skirdami žmogui laisvės atėmimo bausmę. Mums galbūt atrodo, kad laisvės suvaržymas – nieko tokio, bet iš tiesų visiška izoliacija nuo visuomenės, nuo artimųjų daro didelę neigiamą psichologinę įtaką žmogui. Dalis žmonių supranta, kad gyvenimas už sienos eina toliau, o čia tu esi tarsi išimtas iš kasdieninio gyvenimo, apribojamas tavo judėjimas, neturi pasirinkimo galimybių, privalai laikytis griežtų taisyklių. Atlikęs bausmę žmogus nebedaro nusikaltimų, nes nenori vėl grįžti į įkalinimo įstaigą. Deja, yra ir tokių, kurie sugrįžta. Dažniausiai tai tie, kurie pradeda daryti nusikalstamas veikas dar būdami nepilnamečiai, ir tai tampa tam tikru jų gyvenimo būdu. Yra žmonių, kurie įkalinimo įstaigose praleidžia po 20–30 metų ir paprasčiausiai nebemoka gyventi kitaip. Reikia labai didelio visuomenės indėlio, valstybinių institucijų, specialių programų, skirtų šiems žmonėms adaptuoti ir grąžinti juos į visuomenę, taip pat svarbu, kad visuomenės požiūris į iš kalėjimo išėjusius žmones keistųsi. Žmogus, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, dažniausiai nieko neturi: nei darbo, nei gyvenamosios vietos. Jis nežino, kaip gyventi, tad grįžta atgal. Manau, kad jeigu mes visi kartu dėtumėme pastangas juos integruoti į visuomenę, nusikaltimų būtų mažiau.

Kokius standartus dirbdama teismo pirmininke taikote sau?

Pagarba žmogui. Ir nesvarbu, ar tai yra teismo darbuotojas, ar interesantas, ar žmogus bylinėjasi teisme, ar jis tik nori gauti informaciją, nepriklausomai nuo to, ar žmogus nusikaltęs pirmą kartą, ar teisiamas jau ketvirtą, penktą kartą. Kiekvienas iš jų turi teisę būti išklausytas ir išgirstas. Ir nors visuomenėje vyrauja neigiama nuostata į teistus žmones, teisme jie turi tokias pat teises. Turėdami galimybę išsipasakoti, jausdami pagarbų požiūrį į juos, žmonės dažniausiai pradeda pasakoti ne tik apie tai, kokios aplinkybės paskatino padaryti nusikaltimą, bet ir apie psichologines problemas, kurios neretai prasideda vaikystėje, apie neigiamą aplinkos požiūrį į juos.

Svarbu bendrauti, net ir išsprendus bylą ir priėmus nepalankų sprendimą šaliai, šį sprendimą turi išaiškinti žmogui, kad jis suprastų, kodėl sprendimas yra būtent toks, kokios bylos aplinkybės, įstatymo nuostatos, teisinė praktika ir kt. lėmė vieną ar kitą sprendimą. Ši auksinė taisyklė pasiteisina. Kad ir kaip būtų keista, esu net ir už paskelbtą nuosprendį (paskirtą gan griežtą bausmę) ir atmestą ieškinį išgirdusi nuoširdžiai ištartą ačiū.

Laikraštis "Utenis", žurnalistė Rasa MILERYTĖ